|
Po smarkaus savaitgalio, kaip visad dusele nerami... Lyg sazine grauzia (oh, gerai, kad ji dar pas mane)...lyg mintys padrikos...lyg linksma...lyg liudna.... SUMAISTIS. Sunkus pirmadienis. Bet zinau, kad antradienis zymiai sviesesnis bus. Bent jau trumpiau nei 3 val. darban vaziuosiu ir nesijausiu ten lyg nusikaltele. Jauciuosi paslaptinga. Dabar. Nes noreciau daug ka aprasyt. Bet... Nesinori minet nei busenos, nei vardu, nei vaizdu, nei zodziu..... Kartais, prisiminus kai kuriuos epizodus, noreciau lyg strutis ikist galva i smeli... O kartais... noreciau, kad laikas butu uzstriges... Faktas tas, kad taip privercia jaustis aplinkiniai zmones. Noreciau, kad jiems butu atimta galvojimo dovana. Klausa.... (nieko tokio. As to nelinkiu visam. Just some moments...) Arba zinau paprastesni buda. Galetu kas nors is manes israut ta dalyka, jog man svarbu ka kiti mato manyje, ka girdi.... Zodziu. Noriu but POCHUISTE galutinai...zzzzzzzzz NORIU. Noret niekas nedraudzia. Tuom ir naudojuos...
Visa problema, kad megeja esu sureiksmint nereiksmingus dalykus. Ir... kazko tiketis.... kazka pradet savyje augint. O gal tai yra gerai? Who knows...?
Kaip ten bebutu, savaitgalis buvo nuostabus. Pakartociau viska taip pat. O pabaigai uzlipciau ne ant Bruklino Tilto, bet.... (dar nesugalvojau)
|